Ko išmokau paskelbęs daugiau nei 30 straipsnių savo autoriaus svetainėje

Kai pradėjau skelbti straipsnius savo autoriaus svetainėje, trisdešimt įrašų atrodė gana didelis skaičius. Tačiau kai iš tikrųjų peržengiau šią ribą, tai labiau priminė ne pasiekimą, o tikros turinio bibliotekos pradžią. Kai yra penki ar dešimt įrašų, kiekvienas atrodo svarbi svetainės dalis, nes kitų beveik nėra. Kai atsiranda trisdešimt ar daugiau, svetainė ima atrodyti kitaip. Daugiau temų, daugiau įėjimo taškų, daugiau puslapių, kuriuos „Google“ gali atrasti, ir daugiau vietų, kurias lankytojas gali aplankyti. Taip pat nustojau tiek jaudintis, ar kiekvienas straipsnis veiks gerai. Vieni tikriausiai veiks, kiti – ne, ir tai visiškai normalu. Dabar man svarbiau, kad svetainėje būtų pakankamai turinio ir ilgainiui išryškėtų dėsningumai.

Apimtis keičia svetainę

Didžiausias skirtumas tas, kad vienam straipsniui nebereikia tiek daug pasiekti. Vienas žmogus gali atrasti svetainę per straipsnį apie autorių svetaines, kitas per leidybą, trečias per Valentine Kingdom, o dar vienas visai kitu būdu. Visi jie vis tiek gali atsidurti toje pačioje ekosistemoje. Čia didesnis turinio kiekis pradeda kurti vertę. Susiję įrašai turi daugiau prasmės, vidinės nuorodos naudingesnės, o seni straipsniai neturi išnykti vien todėl, kad paskelbiau ką nors naujo. „Google“ turi daugiau puslapių suprasti, „Pinterest“ daugiau medžiagos platinti, o aš daugiau nuorodų dalytis nekartodamas tų pačių penkių URL. Man nereikia trisdešimties laimėtojų. Jei gana nedidelė dalis ilgainiui taps stipriais puslapiais, kiti vis tiek suteiks svetainei struktūrą ir gylį.

Analitika pagaliau tampa įdomi

Dar pastebėjau, kad analitika nėra ypač naudinga, kai beveik nėra ką lyginti. Turint tris straipsnius, vieno didesnis parodymų skaičius nedaug pasako. Kai jų trisdešimt, keturiasdešimt ar šimtas, skirtumai tampa prasmingesni. Gal viena kategorija nuolat sulaukia daugiau parodymų paieškoje. Kita geriau veikia „Pinterest“. Kai kurie straipsniai atveda daug žmonių, bet šie mažai įsitraukia, o mažesnis puslapis išlaiko lankytojus ir nukreipia juos kitur svetainėje. Būtent tokių duomenų noriu. Verčiau paskelbsiu pakankamai gero turinio, palauksiu ir stebėsiu, nei savaites bandysiu nuspėti, kuris vienas straipsnis sulauks sėkmės. Tikras lankytojų srautas atsako į klausimus, į kuriuos teorija negali.

Kuriu biblioteką, o ne laiko juostą

Turbūt tai man labiausiai patinka tinklaraštyje, palyginti su nuolatiniais socialiniais įrašais. Šiandien paskelbtas straipsnis rytoj nedingsta. Jis lieka svetainėje, vėliau gali būti indeksuotas, po kelių mėnesių pradėti kilti paieškoje, vėl pasirodyti „Pinterest“ ir susijungti su būsimais straipsniais, kurių dar nėra. Trisdešimtas straipsnis nepakeičia dvidešimt devinto; jis prisijungia prie jo. Darbas gali kauptis, o ne nuolat prasidėti nuo nulio. Trisdešimt straipsnių per naktį neatnešė milžiniško srauto, ir aš to nesitikėjau, bet parodė, kaip sistema galėtų veikti didesniu mastu. Dabar penkiasdešimt straipsnių atrodo daug įdomiau nei trisdešimt, o šimtas bus dar įdomiau. Nebebandau vienu tobulu straipsniu išspręsti visko. Noriu sukurti pakankamai naudingų puslapių, kad svetainę būtų vis sunkiau ignoruoti.

Dalinkitės su draugais:

Naujausios M.V. Mitic naujienos