Kodėl ilgalaikiai straipsniai man prasmingesni už kasdienę veiklą socialiniuose tinkluose

Autoriams nuolat kartojama, kad jie privalo būti aktyvūs socialiniuose tinkluose. Šiandien paskelbk įrašą, atsakyk į komentarus, rytoj paskelbk kitą, sek tuo metu populiariu formatu ir kartok be pabaigos. Tai gali veikti, bet aš mieliau skiriu daugiau laiko kurdamas dalykus, kurie išlieka naudingi ir pasibaigus dienai. Ilgalaikiai, visada aktualūs straipsniai šiai minčiai tinka daug geriau, nes darbas nebūtinai išnyksta vos nuslūgus pradiniam dėmesiui. Puslapis gali toliau egzistuoti, būti randamas paieškoje, dalijamas ir atvesti žmogų į svetainę dar ilgai po to, kai pats užsiimu kuo nors kitu.

Man labiau patinka darbas, kuris kaupiasi

Jei straipsnį paskelbiu šiandien, rytoj jis lieka svetainės dalimi. „Google“ gali jį atrasti kitą savaitę ar po kelių mėnesių. „Pinterest“ gali ir toliau jį rodyti. Kitas straipsnis ateityje gali į jį nukreipti. Kas nors gali juo pasidalyti gerokai po paskelbimo. Taip darbas gyvena daug ilgiau nei dauguma socialinių įrašų, kurių dėmesys paprastai telkiasi trumpame laiko tarpsnyje. Nenoriu kasryt keltis jausdamas, kad vakarykštis turinys jau paseno ir vėl reikia pradėti nuo nulio.

Straipsnių biblioteka didėjant tampa stipresnė

Čia šis modelis man ypač įdomus. Jei turiu trisdešimt straipsnių ir paskelbiu dar dvylika, dabar turiu ne dvylika turinio vienetų. Turiu keturiasdešimt du. Niekas nebuvo pakeista. Jei ilgainiui jų bus šimtas ar tūkstantis naudingų puslapių, potencialių įėjimo taškų į svetainę bus milžiniškai daug. Aišku, ne visi veiks vienodai, ir aš to nesitikiu. Vieni gali neatnešti beveik nieko, kiti taps pastoviais srauto šaltiniais. Privalumas tas, kad nebūtina kiekvienam straipsniui tapti sėkmingu, kad visa biblioteka veiktų.

Socialiniai tinklai gali būti papildomas sluoksnis

Man vis dar patinka naudoti socialines platformas sklaidai, nes vienas nuolatinis straipsnis gali tapti keliais laikinais turinio vienetais, nereikalaujant kiekvienam tinklui išradinėti visiškai naujų idėjų. Pirmiausia atsiranda straipsnis. Tada „Pinterest“ gali naudoti jo vaizdą, kita platforma – nuorodą, o „Google“ galiausiai savarankiškai atrasti tą patį puslapį. Taip svarbiausias turtas lieka man priklausančioje vietoje, o išorinės platformos padeda jį platinti. Man tai daug efektyviau nei tapti nuolatiniu socialinių tinklų turinio kūrėju. Noriu didžiąją dalį pastangų skirti dalykams, kurie gali būti naudingi kitą mėnesį, kitais metais ir galbūt dar gerokai ilgiau.

Dalinkitės su draugais:

Naujausios M.V. Mitic naujienos